Tikėjimas

Autorius: Haldir

Visada šaipydavaus iš savo draugo, kuris tikėjo ateiviais. O aš tikėjau Dievu ir iš manęs niekas nesišaipė.
Bet kai mane pagrobė ateiviai ir pasakė, kad Dievo nėra - aš pradėjau tikėti ateiviais.
Tada visi šaipėsi iš manęs ir mano draugo. Jautėmės labai vieniši.
Po metų mano draugui nustatė šizofreniją. Keista liga.
Dar po metų šizofreniją nustatė man. Mama paaiškino man, jog tai tik gripo atmaina. Mama protinga. Visada viską žino.
Psichiatrinėj ligoninėj radome daugybę žmonių tikinčių ateiviais.
Net mano kaimyną Džordžą Vašingtoną ( keistas vardas ) jie grobdavo kasdien.
Nebesijaučiu vienišas.
Noriu pamatyti mamą.
Bet visi žmonės vis labiau panašėja į ateivius.
Mama irgi.
Nebenoriu jos matyti.


Po trijų metų mane išleido.
Vėl tikiu Dievu.
Ateiviais - nebetikiu.
Jie visus tris metus man melavo.
Sakė, kad aš sergu, sakė, kad jie visai ne ateiviai.
Aš apsimečiau, kad esu vienas iš jų.
Tai buvo nesunku.
Gyvenu tarp jų.
Mano draugas nusižudė.
Nusikando liežuvį ir nukraujavo. Baisus vaizdas. Bet nekviečiau ateivių.
Pasimėgaudamas stebėjau kaip jis miršta.
Juk jis jau buvo vienas iš jų. Svetimas.
Kasdien nužudau po keletą jų.
Esu ieškomas.
Bet aš nepasiduosiu.
Išsitraukiu peilį ir patraukiu namo.

Pas mamą.