By Skuola
Metai
Pavasario linksmybės
Jau Dočys vėl prigėręs budino svietą
Ir galvos baisius skausmus pamiršęs keliavo.
Kaip gaidys rytmetinis savo giesmę giedojo
Ir kitų sugėrovų naujai pjankei ieškojo.
Gaila man tų, kurie šaltai visą žiemą gyveno
Ir šlykščiais viralais nuo baisaus peršalimo gydės,
O jis- tas bjaurybė po lova statinę samanės paslėpęs,
Visą žiemą ją siurbė ir šiltai bei linksmai pragyveno.
Jau žiurkės ir šeškai apsvilę iš židinio traukės
Ir poros sau visi į pievas patraukė.
Tik ten jau ir blusų šimtais susirinkę jų laukė,
Į kokią minkštesnę vietelę įkast nusitaikę.
Kurmis išlindęs iš savo urvelio rūkydamas raukės,
Nes pypkutės savo jau senokai nebuvo užtraukęs.
O ir kiškis žvairys šimto gramų nelaukęs,
Iškart ant piktų plėšrūnų vėl ėmė rautis.
Lokys visą žiemą savo guoly pralaukęs,
Išlindęs iškart nusišikti į krūmus patraukė.
Tokį vaizdą išvydęs ožys, nusigando,
Nes galvojo, kad į jo šieną lokys tai darys.
Taip jis išmastęs pradėjo klykt kaip bailys,
Todėl lokys pagavęs jį išmušo dantis.
O paukščiai viršuj iš girto vanago žvengė,
Nes tas silpnaprotis apsivėmė padangėj.
Vieversys visą tai išvydęs aukštai,
Pradėjo klykt: Gaidy, ka darai!?
Ar neužtenka tau to, kad lyja dažnai,
O tu dar, bjaurybe, vemi ištisai.
Leiskis žemyn, blaivykis greičiau.
Jeigu ne- už veiksmus savo aš neatsakau.
Neklausė jo vanagas, nes vierchas juk jis,
Todėl žemėn plunksnos krito, o pats pas šunis.
Gamta jau atbunda, matai kaip gražu.
Ten briedžiai antai pakarti net du.
Jie kabo gražiai tarp beržo šakų.
Sakyk, žmogau, ar tai ne šaunu? | 
