Mano Sofi, didžioji mano Sofi

Buvau drūtas vyriokas. Iš stuomens ir iš liemens. Kai man buvo trylika pradėjau rukyti, vairuoti, kačelintis – netrukus treningiukai jau prie kojų jau tarsi patys prilipdavo. Netruko susiradau chebrą, pradėjau veltis į drakes, įgavau tarp saviakų respekto. Na, tada savaime aišku atsirado ir mergikių. Nebuvo gražios, bet kaip sakydavom chebroj, prilesi ir sueina. Turėjau bmw 318į, juodą, biški patamsinti langai, nu žodžiu, kaip priklauso. Galima sakyt, gyvenau sotų ir patenkintą gyvenimą.

Tačiau kažkas manyje buvo netaip. Nežinojau kas, kol kartą su draugeliais varydamas telefonų pasirinkt nepamačiau jos. O taip, tai buvo manoji. Tai buvo man skirta mergina. Ji matėsi iš tolo, kaip Niagaros krioklys nuo Toronto bokšto. O kai ji žingsniavo, per ją tekėjo vandens purslai. Tai buvo mano gėlė, mano gyvenimo rožė, mano paslėptoji fėja, kuri pagaliau padarys mane laimingu. Tą pačią akimirka žinojau, kad privalau ją turėti. Privalau joje paskęsti.

Tačiau, kaip sakė Petras, draugai mano įsikliopinimo nesuprato. Jie tiesiog pašaipiai pažvelgė į mano auksinį medžio lapelį ir pratarė – „Ė, žiū, begemots eina, žemė čiuj dreba“. Tą pačią akimirką pajaučiau, kaip mano širdį perdūrė tamsus šešėlio durklas, ir žaizda tučtuojau pajuodavo. Mane apėmė dvejonės. Mano širdis plyšo i dvi dalis. Pirmoji, racionalioji (juk aš kietas ir protingas bachūras) suprato, kad buvimas su mano gerąja man kainuos mano respektą. Tačiau mano jausmai sakė ką kitą. Mes privalėjome būti kartu. Žinojau, jog netekęs savo chebros, netekęs pajamų ir tiesiog būdamas su ja aš negalėsiu būti didelis vyras, kaip dabar esu. Mūsyse aš tesudarysiu mažą dalelytę. Žinojau, kad niekada sau neatleisiu. Tačiau tiesiog turėjau tai padaryti. Turėjau paskęsti jos odos bangose. Todėl išlipau iš bemso. Išlipau ir bėgau. Bėgau toli toli, norėjau būti vienas kaip Mažasis Princas savo planetoje. Norėjau likti vienas su mintimis. O kai draugai liausis manęs ieškoję, tada aš susirasiu ją. Kas žino, gal sugebėsiu būti dviem: ir kietu bachūru, ir Sofijos (taip įsivaizdavau jos vardą) meile.

Taigi, surūkęs dvi cigaretes supratau – praėjo penkiolika minučių. Žinojau, kad tikri draugai manes ilgiau neieškos. Todėl tada bėgau, tol bėgau per Lentvarį kol vėl pamačiau ją, valgančią ledus. Mačiau, kaip godžiai ji juos ryja. Norėjau, kad taip pat godžiai bučiuotu mane, o mano seilės tekėtu per jos žandus kaip dabar teka ledai. Viskas ką ji darė, ne, viskas kuo ji buvo mane tiesiog kaitino. Priėjau.

Nežinau kas man tada pasidarė, bet tiesiog ją apkabinau. Tiksliau apglėbiau, apkabinti man neužteko rankų ilgio. Ji nesuprato, tačiau tada mano akyse pamatė meilę. Mes bučiavomės, tiksliau, ji mane bučiavo. Atrodė, kad tuoj mane suvalgys. Aš žinojau, dabar esu gelyte valgoma dramblio, dabar esu vabalas įstriges tanko vikršre. Tačiau žinojau, kad tas vabalas yra pats laimingiausias pasaulyje. Taip, vėliau mes mylejomės. Ji mane paimdavo savo tvirtomis rankomis, ir trindavo į save. O man buvo gera. Jaučiausi vyras. Jaučiausi pats kiečiausias ir laimingiausias bachuras ant svieto.

Praėjo laikas, nustojome slėptis. Tačiau vos mano chebra pamatė mudu supratau, arba aš palieku ją, arba pamirštu savo bemsą, savo kregždutę. Neturėjau pasirinkimo – tikram bachūrui tačkė svarbiau už meilę.

Dabar aš jau senas. Suprantu, ką padariau. Suprantu koks buvau kvailys. Turėjau tokį gerą žmogų šalia savęs. Sofija (vardas netikras, bet vis tiek taip ją pamenu) buvo mano gyvenimo medis, prie kurio mano gelytė pražydo. Pasirinkau respektą vietoj meilės. Buvau kvailys, didžiausias kvailys. Nes niekada nebebuvau toks laimingas, kaip tada, kai jaučiausi tarsi dumblas banginio valgomas. Musyse manęs buvo nedaug. Labai nedaug. Nors aš stambus bachūras, svėriau gal 70, bet ji galėjo tiesiog manimi naudotis kaip žaislu. Ir už tai aš ją mylejau, ir tebemyliu.