Vaikai, nedarykite savo tėvų klaidų

Istorija iš vienos pusės juokinga, bet iš kitos pusės galėjusi sugadinti pusę gyvenimo. Tai viena iš tų istorijų „o kai buvau jaunas ir kvailas“.

Taigi, taigi, kaip visada scenarijus panašus: penktadienis, skambutis, pasiruošimas, kelionė i ‚tuso‘ vietą. Vienintelis skirtumas turbūt buvo tos penkios ar šešios nepažįstamos panelės.. „vuhu, kažkas naujo!“ – pagalvojau mintyse. Naujosios pažįstamos labai greitai ‚įsipaišė‘ į kompaniją ir vakarėlis pajudėjo. Dar neapsisprendęs, su kuria šiandien norėčiau susipažinti artimiau, bendravau su visom po truputį ir šiek tiek lyginau vieną su kita. Buvo sunkoka, nes visos skirtingos kaip vanduo ir ugnis. Taip nevykusiai išėjo, kad besimėgaudamas visų merginų kompanija.. pasigėriau ir nusmigau. Aišku, atminties blyksniai ryte manęs nepradžiugino, o ir draugų pasakojimas buvo nelabai malonus. Ačiū dievui, kad turėjau su savim nedaug pinigų, dėl to nebuvo baisu žiūrėt į piniginės turinį. Kaip maniau, taip ir nutiko – piniginė tuščia. Bet kažkodėl ganėtinai plonesnė prisiminus vakar dienos storį ir parduotuvės čekį su kainą už Durex. Pagalvojęs, kad vakaras gal vis dėlto ir nebuvo pats blogiausias, ramiai nukeliavau namo ir gyvenau toliau.
Deja, tuo istorija nesibaigia. Kažkur po savaitės, bežaisdamas krepšinį, sulaukiau skambučio iš motinos. Pakėlęs ragelį išgirstu tik gana nemaloniai pakelto balso pareiškimą: „Greit p****nk namo“ ir pokalbis nutrūksta. Susirūpinęs dėl nepaprastai ‚malonaus‘ skambučio, aš nurūkau namo. Grįžęs, virtuvėj pamačiau motiną ir panelę. Matyta. „aa.. šita.. kaip ji ten.. Gintarė, nea Gabrielė.. iš ‚tuso‘“ – pagalvojęs atsisėdu ir klausiančiu žvilgsniu žiūriu i motiną. „Ne į mane žiūrek brangiausiasis“ – man buvo pasakyta. Ir panelė išdidžiai man pareiškia: „Sveikinu – būsi tėvelis..“. Tada aš vos nenusivožiau nuo kėdės. Po pusvalandžio, atsigavęs nuo ‚nuostabių naujienų‘, išsiklausinėju visko iki paskutinės detalės. Pasirodo, tada, smigau, aš, ne iš karto, o kaip tikras eržilas ‚užsiverčiau‘ ją i lovą ir mes mokėmės anatomiją praktiškai. Jos spėjimas buvo, kad mano Durex‘as plyšo arba ji netyčia jį sudrąskė atidarinėdama. Ir štai archimedo dėsnis pasitvirtina – „skystis patekęs i kūną, po 7 metų eis i mokyklą“. Beje, adresą ‚išdavė‘ mano draugas, kuris tą vakarą irgi praleido su viena iš draugių. Man buvo pareikšta, kad kraučiausi daiktus ir maučiau iš namų arba rasčiau kokią nors išeitį, o juk, tuo metu buvau nepilnametis, bedarbis, dar be išsilavinimo – ką daryt? Sekančios pora dienų ir naktų buvo tragiškos. Šįkart, padėtis tikrai buvo be išeities. Po kelių dienų vėl apsireiškia numylėta ir pamylėta draugė, tik šį kartą jos balsas buvo kitoks. Per telefoną susitarę susitikti po valandos, atėjęs i sutartą vietą, randu ją – suglumusią, pasimetusią, o gal susigėdusią – velnias žino. Pokalbis buvo pradėtas įdomiai, nes pasijaučiau, lyg ji man užkalbinėtų dantį. Ilgainiui, man atsibodo žaisti šį žaidimą, aš pradėjau kalbėti apie, deja, bet bendrą ateitį. Tik man prasitarus, ji į mane atsisuka ir pareiškia „nepyk.. išsidūriau..“. Sekė tylos minutė. Nesuprasdamas apie ką ji, aš prašau paaiškinimo, o ji man atrėžia „miegojau aš su Kasparu, ne su tavim.. tu miegojei su Živile“. Ir aš gaunu antrą smūgį į paširdžius per tris ar keturias dienas. Ogi, pasirodo, viskas buvo taip: ‚nulūžau‘ aš belaukdamas Živilės, kol ji susitvarkys ir pasiruoš pratęsti intymų vakarą. O mano draugas – Kasparas, beje, tas pats draugas, kuris ‚išdavė‘ mano gyvenamąją vietą, buvo atėjęs pas mane ir su mano leidimu paėmė naujai pirktą sargį. Taigi, patvarkė Gintarę ar Gabrielę jis, o išsigandęs pasėkmių, visą kaltę suvertė man. Bet, ačiū dievui ir Živilei, kad iš mūsų keturių ji buvo blaiviausia. O gal tiesiog geriausią atmintį turėjo. O viską išsiaiškinom tik po kelių savaičių dėl to, kad ‚tusas‘ buvo teminis – Živilės išleistuvės į 10 dienų kelionę po Europą. Vienu žodžiu, paaiškėjus visai tiesai ir tėvystės rolę perdavus Kasparui ir palinkėjus sėkmės, apsisukau ir pasišvilpdamas, bei pasišokinėdamas, nupėdinau motinai pareikšti – „Viskas OK“. Dieve, ta diena turbūt buvo pati laimingiausia mano gyvenime.
O kaip Kasparui sekasi? Kadangi jis buvo keliais metais už mane vyresnis ir prasukęs reikalą, tapo finansiškai stabilus, už keturių dienų šves savo dukrytės – Sandros, dviejų metų gimtadienį. Aš – kaip jos krikštatėvis, taip pat ruošiuos apsireikšti, kad eilinį kartą prisiminčiau – koks aš vis dėlto laimės kūdikis. Bet jų darni šeimyna gyvena gerai ir gražiai. Kiekvienais metais, atsimindami šį incidentą, juokiamės vis saldžiau. Beliko palaukti, kol suaugs Sandrytė ir paklaus „tėvai, o kaip aš iš tikrųjų atsiradau?“.. Tai štai kaip atsitiktinumai gali apversti tavo pasaulį neatpažįstamai. Turbūt, tai buvo vienintelis vakaras mano gyvenime, kai džiaugiausi, kad padauginau. Beje, motina dar ir iki šiok, jei sužino, kad einu kur švęst pareiškia: „daryk ką nori, bet kad merginų motinos neitų ir nedaužytų langų“.

Vaikai, nedarykite savo tėvų klaidų – naudokite prezervatyvus.


Beveik tėtis.